Veidai

Jo veidas staiga išsiliejo, kaip tada, kai pamiršti persukti juostelę ir padarai dvi nuotraukas viename kadre.
– Tu turi du veidus, – baugiai tarė ji. – Tai draudžiama. Galima nešioti tik vieną.

TOVĖ DITLEVSEN (1917–1976) – viena unikaliausių XX a. danų rašytojų. Kadaise kritikų ignoruota, nes kilusi iš darbininkų klasės ir nesivaikiusi tuometinių literatūros madų, pastaraisiais metais iš naujo atrasta ir tarptautiniu mastu minima tarp svarbiausių savo kartos skandinavų autorių. Lietuvoje didžiulio dėmesio sulaukė 2022 m. išleistas T. Ditlevsen memuarinių knygų rinkinys „Kopenhagos trilogija“, laimėjęs „15min“ Metų knygos rinkimus geriausios verstinės grožinės literatūros kategorijoje. „Veidai“ – kitas garsus autorės kūrinys, paremtas jos asmenine patirtimi psichiatrijos ligoninėje, kovojant su depresija ir priklausomybe nuo raminamųjų.

1968-ieji, Kopenhaga. Knygų vaikams rašytoja Lisė pagaliau sulaukia pripažinimo. Tačiau džiugesį aptemdo pakitęs jos vyro elgesys: Gertas negali susitaikyti su žmonos šlove ir nė nenutuokia, kad Lisė žino, kas vyksta tarp jo ir namų tvarkytojos. Lisė taip pat žino, kad juodu mėgins jos atsikratyti.

Stiprėjantis moters nerimas pamažu virsta obsesija, atvedančia ją į psichiatrijos kliniką. Čia ją pasitinka daugybė veidų. Teisiantys, įtarinėjantys, mylintys veidai – tarsi greitai besikeičiančios kaukės, tarp kurių lengva pamesti tikrąjį savo atspindį. Mėgindama grįžti į save Lisė susiduria su gąsdinančia mintimi: o kas, jeigu beprotybė – vienintelė jai įmanoma laisvės forma?

„Veidai“ – įspūdingas kūrinys, nagrinėjantis T. Ditlevsen prozai būdingas psichinės sveikatos, moters vaidmens visuomenėje, meninės saviraiškos temas. Lisė Mundus – be galo įdomi, nepatikima pasakotoja, priverčianti susimąstyti apie veidus, kuriuos kuriame, slepiame ir keičiame palaikydami santykį su kitu. 

Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba