Aušvico lopšinė

Kiti kaliniai išsigandę dujų kamerų aimanavo ar mušėsi į krūtinę, o ji uždainavo lopšinę. Regis, jos balsas ramino tų vargšų nelaimėlių sielas, nes prieš sunkvežimiui pasukant pro vielinę tvorą krematoriumo link klyksmai nuščiuvo, o aimanas pamažu pakeitė mirtina tyla.

Mario Escobar (Marijus Eskobaras) – ispanų rašytojas, istorikas, dvidešimties istorinių knygų autorius. Garsiausias jo romanas „Aušvico lopšinė“ – tikrais faktais grįstas pasakojimas apie neįtikėtiną pasiaukojimą, ištvermę ir drąsą. Ir apie mažai kam žinomą romų istorijos fragmentą.
Tas 1943 metų rytas Helenai Haneman prasidėjo įprastai: prikelti, nuprausti, aprengti, pavalgydinti ir išruošti penkis vaikus į mokyklą ir į darželį... Tačiau pasirodė policija, ir baisiausi Helenos nuogąstavimai pasitvirtino: jos vyras Johanas, vienas geriausių šalies muzikantų, ir visi jų vaikai SS reichsfiurerio Heinricho Himlerio įsakymu privalo būti internuoti. Taip, jų šeima neįprasta: grynakraujė vokietė ištekėjo už romo. Tačiau Helenai jis buvo pats nuostabiausias vyras pasaulyje. Helenos išvežamųjų sąraše nebuvo, ji galėjo likti, bet negi motina gali išsiskirti su savo vaikais? Ji amžiams susiejo savo likimą ne tik su šeima, bet ir su visa romų tauta...
Kelionė baigiasi Aušvice, Birkenau romų stovykloje, kur grėsmingi gandai tampa realybe. Sužinojęs, kad Helena – ne tik tikra vokietė, bet ir profesionali slaugytoja, daktaras Jozefas Mengelė paskiria ją vadovauti stovyklos romų vaikų darželiui – vietai, kur laikomi vaikai jo siaubingiems eksperimentams. Helena tampa vienintele pasmerktų vaikų atrama, o darželis – vieninteliu prieglobsčiu.
„Aušvico lopšinė“ – istorija apie moters dvasios didybę, apie pasiaukojamą meilę ir ištikimybę. Apie šviesos spindulį, nušvietusį vieną tamsiausių ir mažiausiai žinomų Holokausto istorijos puslapių.