Žali

  Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ yra XXI amžiaus lietuvių literatūros ir visuomenės istorinės kultūros reiškinys. Jis lyg veidrodis atspindi tebevykstančias šiandienos žmogaus santykio su partizanų karo istorija ir atmintimi paieškas.
Kultūros istorikas Aurimas Švedas

M. Ivaškevičiaus kūryba visuomet mus paskatina kalbėti apie save – kas ir kokie esame. Paskatina ne tuščiai provokuodama, o klausdama iš esmės. „Žali“ yra turbūt labiausiai nesuprastas lietuvių romanas. Ir dėl to nesusipratimo daugiausia diskutuota. Mano akimis, šis kūrinys – apie tikrovės problemą simuliakrų amžiuje. Tai šūvius tik šaudykloje girdėjusios kartos pastanga suprasti, kaip istorija tampa mūsų savastimi. Tiesa ir prasimanymai, legendos ir tikrovė, dokumentai, liudijimai, sapnai, atmintis, lūkesčiai – visa tai susipynę į daugiavijo siūlo kamuolį. Ir romanas moko mus matyti, kaip keistai tikrovė klostosi mūsų galvose. Matant, kas vyksta šiandien aplink, romanas net aktualesnis negu anksčiau.
Literatūrologas, rašytojas Rimantas Kmita

Praėjus 16 metų po pirmojo leidimo „Žali“ dabar patikrins, kiek esame pasiryžę tai, kas buvo laikoma idealistinių mitų paneigimu, istorinės realybės iškreipimu ar provokacijomis, vertinti grynai literatūriniu požiūriu. Tai postmodernistinis tekstas, kuriam būdingas lietuvių literatūrai novatoriškas pasakojimo konstravimas, savita kalba ir stilistiniai žaidimai. Knyga, kurią skaitant anuomet daugeliui svarbiausia buvo konteksto, istorinių faktų ir fikcijos sankirtos nagrinėjimas, dabar, tikiuosi, bus įvertinta būtent dėl jos neabejotinos meninės reikšmės.
Knygų apžvalgininkas Audrius Ožalas

Marius Ivaškevičius (g. 1973) – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas ir režisierius. „Žali“ – antrasis jo romanas. Autorius, nelauktai savo kartos atstovui, aprašo Lietuvos pokario metus, mini partizaninio pogrindžio karių pavardes ir istorinius faktus. Tačiau minimas laikotarpis tėra dingstis sukurti bendražmogišką literatūrinę dramą, kurioje supinama daugybė skirtingų motyvų: meilė ir išdavystė, mirtis ir ištikimybė, tragikomedija ir absurdas. Pagrindinių romano veikėjų prototipai – istorinė asmenybė partizanų vadas Jonas Žemaitis ir jo kovos draugai; naratorius – Jonas Žemaitis, iš kapo pasakojantis apie kelionę pas antrininką išdaviką Joną Žemaitį, kurį reikia sunaikinti. Tai intriguojanti, kartais žaisminga, kartais sukrečianti egzistencinė kelionė per trumpą žmogaus gyvenimą.