Vakarykštis pasaulis

Ir aš žinojau: vėl visa, kas buvo, prasmego, visa, kas sukurta, pražuvo – Europa, mūsų tėvynė, kuriai gyvenome, sunaikinta daug ilgesniam laikui, negu siekia mūsų pačių gyvenimas.

O blogiausia buvo tai, kad mus apgavo maloniausias jausmas – visuotinis optimizmas.

Bet mes vis dar nematėme pavojaus.

Stefan Zweig (Stefanas Cveigas, 1881–1942) – vienas žymiausių pasaulio rašytojų, publicistų, literatūros kritikų; daugybės apsakymų, žymių žmonių biografijų, romanų autorius. Gimęs Vienoje, pasiturinčioje žydų šeimoje, rašytojas dukart pergyveno Europos griūtį – Pirmojo, o paskui ir Antrojo pasaulinio karo metus. Palikęs tėvynę po Austrijos anšliuso, Zweigas išvyko į Londoną, vėliau – Niujorką ir galiausiai apsistojo Petropolyje, Brazilijoje, kur, nebeištvėręs depresijos ir nusivylimo, 1942 m. nusižudė.
„Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ – knyga, išleista jau po rašytojo mirties. Tai ir autobiografija, ir epochos dokumentas, pražuvusio Europos aukso amžiaus metraštis. Parašyta likus keliems mėnesiams iki mirties, ši knyga nostalgiškai piešia amžiams prapuolusį pasaulį – prarastą saugumo ir stabilumo rojų, kaizerio laikų Vieną, keliones po Europą, sutiktus garsiausius to meto menininkus. Drauge tai – žiauri iliuzijų žlugimo kronika. Tikras europietis plačiąja prasme, Zweigas visuomet tikėjo, kad barbarybę galima nugalėti vien dvasios ginklu. Tačiau tikrovė pasirodė visiškai kitokia.
Tai knyga apie Europos ir europietiškos civilizacijos žlugimą. Apie „saugumo ir kūrybinio proto pasaulio“ netektį. Apie intelektualų naivumą ir netikėjimą, apie ateinančios grėsmės požymius, grėsmės, kurios niekas nenorėjo matyti ir įvardyti. Apie tai, ką išgyvena kūrėjas, kai karas pasibeldžia į jo numylėtų namų duris. Istorija kartojasi.