Lietuvos vizionierės

Elena Gasiulytė – atsitiktinai gide tapusi filologė, su kolege įkūrusi interaktyvias ekskursijas po Vilnių organizuojančią „Idėjų karalystę“. Turi katę, kolekcionuoja vinilines plokšteles, laisvalaikiu labai neprofesionaliai šoka ir miega bent keturiolika valandų per parą.
Miglė Anušauskaitė dirba Judaikos tyrimų centre, yra nupiešusi daugybę komiksų ir kelias apdovanojimus pelniusias grafines noveles („Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“, „10 litų“). Turi šunį, mėgsta vabzdžius, ežius ir nesąmones.

Įspūdžio atpasakojimas – tai ne biografija, o „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“ – ne enciklopedinių faktų rinkinys. Tai dešimt subjektyvių pasakojimų apie moteris, kurios įėjo į Lietuvos bei pasaulio istoriją kaip novatorės ir vizionierės. Tai labai asmeniška knyga-pokalbis su dešimčia istorinių asmenybių, sukėlusių proveržį įvairiose srityse: politikos, muzikos, kulinarijos ir literatūros. Drauge tai – savotiškas vakarėlis, kuriame turėsite progą susipažinti ir su valdovėmis, ir su rašytojomis, ir su muzikante, virėja bei anarchiste. Kai kurios šio margo vakarėlio dalyvės – Žemaitė ar Sofija Čiurlionienė – atrodytų, visiems gerai pažįstamos, bet skaitydami istorijas pamatysite šias moteris kitokias. Apie Mariją Liudviką Gonzagą, Emmą Goldman ar Clarą Rockmore galbūt išgirsite pirmą kartą, tačiau neabejotinai džiaugsitės naujomis pažintimis. Visų dešimties asmenybių gyvenimas vienaip ar kitaip siejasi su Lietuva, ir tai leidžia mums pagrįstai jomis didžiuotis.
Įspūdžio rašymas man regisi giminingas šviesos rašymui – fotografijoms. Darant nuotrauką šviesa išdegina akimirkos įspaudą juostoje arba metalo plokštelėje, jei kalbėtume apie senesnius laikus. Įspūdžiografija yra tekstas, smegenyse paliekantis įspaudą tos sunkiai apčiuopiamos nuojautos, kad aprašytą žmogų bent truputį pažįsti, – sako Elena Gasiulytė.
Ši knyga – bandymas pasišnekėti su dešimčia Lietuvos kultūrai svarbių asmenybių. O drauge ir dviejų autorių pokalbis: netikėti, asmeniški Gasiulytės tekstai ieško bendros kalbos su ironiškais ir drąsiais Anušauskaitės komiksais.

Biografija paraidžiui reiškia gyvenimo rašymą. Iš pirmo žvilgsnio viskas teisingai: gyvenimą, kurio negyvenai, įmanoma užrašyti tik chronologiškai registruojant faktus. Tačiau pradėjo kankinti dvejonė – ar vieni faktai tikrai nusako gyvenimą? Gal greičiau jie nubrėžia tik punktyrą, tam tikrą gyvenimo trajektoriją, beviltiškai ir neatleistinai suvienodinančią žmones, panaikinančią visą jų individualybę? Nusprendžiau patyrinėti, kaip pažįstame žmones realiame pasaulyje. Tikrai ne iš tikslios jų gimimo datos ar universiteto baigimo metų. Žmones vienas nuo kito atskiriame pagal jų manieras, dažniausiai kartojamus posakius, rengimosi stilių, politines pažiūras, išsišovusius iltinius dantis, duobutes skruostuose ir išėjus iš kambario paliekamą mėgstamų kvepalų aromatą. Pasitaiko, kad nežinai net naujai sutikto pažįstamo pavardės, ypač jei ji apdairiai nuslėpta socialiniuose tinkluose, tačiau gali bent jau abstrakčiai nupasakoti įspūdį apie jo ar jos asmenybės esmę. Štai apie ką iš tikrųjų norėjau kalbėti – apie įspūdžius. Rašyti ne biografijas, o įspūdžiografijas.

Manųjų herojų atranką ribojo erdvė – visos moterys, apie kurias rašiau, gimė ir / ar veikė Lietuvoje. Visos savo sąskaitose turi bent po vieną pirmąjį kartą – yra nuveikusios ką nors pirmą kartą Lietuvoje, Europoje ar pasaulyje. Sąmoningai stengiausi rašyti ne vien apie lietuves ar greičiau ne vien apie tas, kurias šiandien laikome „grynomis“ lietuvėmis, kas jau savaime yra slidi ir ginčytina kategorija. Pernelyg nesiveldama į diskusijas pasakysiu, kad manęs niekaip neįtikina bandymai kalbėti apie Lietuvos istoriją neminint žydžių, o prancūzė ir italė atsirado iš grynai asmeninių paskatų. Asmeniškas yra ir pats svarbiausias kriterijus – žinojau, kad deramai galėsiu aprašyti tik tas moteris, kurias jaučiu ir jaučiuosi pažįstanti. Visas jas pažįstu skirtingai, todėl nereikalaukite iš manųjų įspūdžiografijų stilistinio nuoseklumo. Norėjosi, kad pasakojimo tonas ir forma kuo labiau atitiktų kiekvieną moterį ir taip dar labiau išryškintų kiekvienos jų savitumą.


Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba