KNYGŲ KOMPLETAS. „Pietinia kronikas“ + „Editas kompleksas“

1. „Pietinia kronikas“

Šiauliai. Vieno vaikino istorija iškart po nepriklausomybės. Kožos ir treningai, meilė ir pinigai, laukinis kapitalizmas ir regbis. Juokas pro ašaras…i viskas – originals.

Rimantas Kmita – literatūros kritikas, poetas, rašytojas – pirmuoju savo romanu „Pietinia kronikas“ stato Šiauliams paminklą. Tai knyga apie Šiaulius, parašyta Šiaulių šneka. Apie bachūrą iš Pietinio rajono anais laukiniais laikais.

„Pietinia kronikas“ – romanas, kokio Lietuvoje dar nebuvo. Laiko mašina, be atsikalbinėjimų panardinanti į netolimą istoriją – XX a. pabaigą. Skaitytojas neturi kur trauktis. Atsivertęs knygą, jis jau yra ano meto Šiauliuose, mato jaunus BIX, GIN‘ GAS, treningus ir kambarį su „Rembo“ plakatu ant sienos, važiuoja su tašėmis į Latviją, žaidžia regbį, įsimyli ir nusivilia. Bet tai dar ne viskas. Jis ne tik mato, patiria, bet ir girdi. Nes Šiaulių šneka liejasi laisvai.

Šiauliai – tai kultūrinis sprogstamasis mišinys. Jo sudedamosios dalys – Pietinis, kultūrkė, parodrūmis ir dailės fakultetas. Kai šie ingredientai susimaišo, atsiranda BIX ir kiti ryškūs sprogimai. Geros kelionės į tuos laikus!
Saulius Urbonavičius-Samas

Rimantas Kmita man primena, kad bendrinė kalba gali būti tik abstrakti valdžios kalba. Todėl, norėdamas kalbai grąžinti jos medžiagiškumą, faktūrą, vibruojantį vietos dvasios pojūtį, turi atsigręžti į tarmiškas pasaulio ištaras. Per kapotą šiaulietiško kalbėjimo ritmiką atsiveria jokioje kitoje kalboje neįmanomos Pietinio daiktų ir patirčių kombinacijos.
Virginijus Kinčinaitis

Kronikų būna visokių ir iš visur: iš pasaulio, Lietuvos ir Šiaulių, bet „Pietinia kronikų“ transliacijos vieta – ne Šiauliai, o literatūrinė kalba („antra medalia puse“), kaip tik čia, romano kalboje, skaitytoją ištinka svarbiausi įvykiai. Laikykitės, nešiauliškiai.
Danutė Kalinauskaitė

2. „Editas kompleksas“

Edita, nebūk durna, jisai ne tau... Tiek pasakyt’ išminties daug nereik’. Diagnoze čia aiški. Bet ką daryt’, jeigu ta tiesa skaudin? A? O fantazijas neskaudin. Priešingai – fantazijas pačias yra nuskausminamieji.

Edita – iš „Pietinia kronikų“ pasaulio.
Jos istorija iš romano nukeliavo į filmą, vėliau įžengė į Šiaulių ir Niujorko teatrų scenas. Pagaliau mergina su VHS kasete rankoje savo istorijos versiją pasakoja romane „Editas kompleksas“.

„Iš pirmo žvilgsnio tai istorija apie septyniolikmetę merginą, įsimylėjusią vaikiną iš to paties daugiabučių kiemo. O iš tikrųjų – apie tai, ką reiškia augti, kai nemoki pasakyti, ką jauti, kai „Purvini šokiai“ ir kiti filmai netikėtai padeda suprasti, kas yra meilė, kūnas ir tu pati. Su humoru ir melancholija, kitaip nelabai ir moku, pasakoju, kaip ištrūkę iš sovietinio raugo norėjome greičiau pasiekti savo svajones ir būti mylimi. Bet nežinojome, kaip išsilaisvinti iš mus persekiojančio senovinio balandėlių kvapo, kaip išsakyti jausmus ir atrasti savo kelią. Norėčiau būti ta Editos draugė, kuri ją apkabina ir sako: „Gluše tu, gluše“.
Ir dar – norėjau parašyti istoriją apie tikro gyvenimo alkį. Šitas jausmas nedingsta iki šiol.“
Rimantas Kmita

Rimanto Kmitos, atrodo, nebereikia pristatinėti. Nuo knygos formatą peržengusių ir fenomenu tapusių „Pietinia kronikų“ iki išskirtinės monografijos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ – rašytojo kūryba stebina įvairiapusiškumu ir gebėjimu užčiuopti tai, kas rūpi labai skirtingiems žmonėms.