Ingrida Gudauskienė – teologijos daktarė, biblistė, knygos „Biblijos vyrai ir moterys kryžkelėse“ (2022) autorė. 1996–2007 m. specializavosi ir licenciato bei daktaro mokslo laipsnius biblinės teologijos srityje apgynė Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. Nuo 2004-ųjų Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos dėstytoja, dirba mokslinį ir ekspertinį darbą, veda biblinius mokymus vienuolijoms, seminarus mokytojams, skaito viešas paskaitas. Savanoriauja siekdama prisidėti prie Biblijos pažinimo ir jos kultūros puoselėjimo Lietuvoje. 

1.  „Biblijos vyrai ir moterys“  Žmogus yra stilius. Šis žydų posakis tvirtina, kad žmogui ne vis vien, kas ir kaip – prigimtis šaukte šaukiasi stiliaus. Biblijoje žmogaus stilius nušvinta visai ne ant podiumų, o pačiais įvairiausiais atspalviais skleidžiasi per santykį su kitu asmeniu. Dargi yra ir Kitas, kurį vadiname Dievu. Kad ir kas nutiktų, šis Kitas veržiasi į žmogaus būvį su savo širdies svajone apie jį: būk-tapk pagal formulę „daugiau“!

Ieškodami vienas kito Biblijos vyrai ir moterys dažnai atsiduria kryžkelėse. Jose jie patiria visko – egzistencinių duobių ir neįtikėtinų jų įveikų, santykių griūčių ir reikšmingų naujų jų pradžių. Gyvenimo kryžkelėse peržengti tas duobes juos gena nenumaldomas kito asmens poreikis ir ilgesys. Kiekvienam Aš reikia Tu. Biblija žino – santykis nėra lengvas „užsiėmimas“. Čia pasakojimai apie vyrų ir moterų susitikimus, apie jų grūmimąsi už formulę „daugiau“, už žmogaus kaip asmens vertą stilių nėra sumeluoti. Tikriausiai kaip tik todėl, kad yra perdėm gyvenimiški, jie atpažįstami kaip nepaprastai aktualūs ir šiandienos žmogui.

Ingrida Gudauskienė 

2. „Galia ir teisingumas“ Ši knyga – tai pokalbis su skaitytoju apie biblinę pranašų raštiją. Atsivertę pranašus iškart patenkame į tolimų laikų įvykius, lėmusius tautų likimus, atsiduriame tolimose žemėse palei Tigrą, Eufratą, Jordaną, kur ir anuomet virte virė gyvenimas, deja, toli gražu ne visuomet skaidrus. Girdime tokius vardus kaip Sargonas, Manasas, Kyras ir t. t., kurie neretai mums nieko nesako. O patys pranašai? Samuelis, Amosas, Michėjas, Sofonijas, Habakukas ir kiti – ką sako jie? Anuomet pranašai buvo Biblijos tautos vedliai per jos istorijos ir tikėjimo brūzgynus, traukę ją iš visokių egzistencinių smegduobių. Žinoma, ne burtažodžiais, o neretai iki pažinimo skausmo kietu, bet taip pat ir švelniu Dievo žodžiu. Apie tarptautinius santykius, propagandą, keliaklupsčiavimą prieš valdžios struktūras, socialinį neteisingumą, perversišką religingumą ir dar apie daug ką, taip pat ir apie viltį, apie prigimtinį ir nenumaldomą žmogaus poreikį prasmės ir perspektyvos.

Knygoje kartu su Biblijos pranašais klausiama ir mąstoma apie galią ir teisingumą: apie tai, ką nuveikiame su galia, kai ją turime savo rankose, – nudobiame kitą ar leidžiame jam gyventi? Kur pasibaigia ir kur prasideda teisingumas? Asmens akistatoje su kitu asmeniu, tautos su tauta. Galiausiai – kur čia visur yra Biblijos Dievas?