Kas nutiks mums, tiems, kuriems teko prabanga susimąstyti, prabanga prisiminti, ką mums daryti su savo praeitimi, kuri pasirodė esanti stipresnė už mus, garsesnė, labiau įkvepianti?

Rašytojas SERHIJUS ŽADANAS (Сергій Жадан) šiandien žinomas toli už Ukrainos ribų. Ir ne tik dėl meistriškai apie savo visuomenę kalbančių literatūros kūrinių, roko koncertų ar teatralizuotų performansų, bet ir dėl aktyvios paramos karo alinamai tėvynei.

2014-ųjų vasara. Pirmoji Rusijos karo prieš Ukrainą vasara. Fronte paskelbiama trumpa pertrauka derliui nuimti – duonos paliaubos. Tačiau paliaubos tariamos – javų laukai liepsnoja. Tad ši tariama pauzė – keistas laikas, iliuzija, kai atrodė, kad karas gali greitai baigtis.

Pjesės centre – miestas, kurio dalis, sprogus tiltui, lieka atkirsta – be elektros, vandens ir kitų gyvybiškai svarbių dalykų. Toje atkirstoje teritorijoje – namas, kuriame du broliai galvoja, kaip palaidoti neseniai mirusią mamą. Ir apskritai – kaip gyventi toliau.

Į namus vis užklysta pasitikėjimo nekeliantys žmonės, o į pokalbius braunasi praeities nuoskaudos. Vienos mirties istorija pamažu virsta ištisos kartos istorija, išdavysčių ir nepasitikėjimo istorija. Karas atveria niekada neužgysiančias žaizdas, jos ir toliau skaudės, visam laikui pakeisdamos žmonių, kurie niekada neketino kariauti, gyvenimus.

Skaitydami „Duonos paliaubas“ lietuviai gali atpažinti ir Balio Sruogos „Dievų miško“ humorą. S. Žadano pjesėje juokiamasi, kai nebelieka pasirinkimo ir nėra kur eiti, nors eiti tarsi reikia. Kai žmonės juokiasi tokiose situacijose, jie nenugalimi. Mirtingi, bet nenugalimi.

„Duonos paliaubos“ – aštri, absurdiška, paradoksų kupina pjesė, skirta ir vaidinti scenoje, ir skaityti.