kad ir kaip toli benueitum
vis vien nenuspėsi varnų pasirodymo

Tik vienas lengvabūdiškas Herr Roko skambutis – ir aš jau privalau sau įtaigiai paaiškinti, kad dabar esu nėščia vien todėl, kad norėjau vaiko, vaiko su Teofiliu, bet ne su Roku, nes su Roku noriu tik kalbėtis, o su Teofiliu – miegoti ir kurti namus; norėjau šito prieš metus, noriu ir dabar. Mes visi laikomės numatyto maršruto, viskas gerai – bet kodėl toks kamuolys gerklėje?
Vieni vyrai metų metais įrodinėja savo dorybių persvarą prieš menkutes pražangas, o Herr Rokui užtenka atsiųsti du žodžius be skyrybos ženklų – ir visos jo nuodėmės pasimiršta. Dar pernai sau pasakiau: jį reikia stumti, stumti! – jei ne dėl jo meilės, tai dėl savo ramybės, nes galiu išgyventi tik jo nemylėdama, o mylėdama mirsiu iš sielvarto ir nevilties, nes jam nereikia mano meilės, jam reikia mano geležinės valios, į kurią jis galėtų trankyti savo nelaimingą ir nesubrendusią galvą, štai ir viskas. Niekada šito neįveiksiu. Niekada. Be to, aš myliu Teofilį – argi man neaišku?..

Rašytoja Ugnė Barauskaitė („O rytoj vėl reikės gyventi“, „Vieno žmogaus bohema“) taikliai, lengvai ir kandžiai kalba apie moters pasaulį – šįkart apie nėštumą ir santykius su vyrais. Astrologijos simboliai, karminės meilės pėdsakai, visuomenės paradoksai, juokingos ir liūdnos istorijos... Ir autorės bičiulio Lino Ruzgio poezija.
Dešimt – tai ne tik Mėnulio mėnesiai, kuriuos skaičiuojame nuo žmogaus pradėjimo. Dešimt – tai ir keistos, neišsipildančios, bet nesibaigiančios meilės metai...