Būti mirties dula

Apie mirtį kalbėti nėra lengva. Dar sunkiau – išdrįsti būti šalia jos. Nors su netektimi anksčiau ar vėliau susiduriame visi, dažnai nežinome, kaip elgtis, ką sakyti ir kaip būti šalia žmogaus, kurio gyvenimo kelias artėja prie pabaigos.

Ši knyga – apie paskutines dienas ir valandas, kai laikas įgauna kitą prasmę, apie sunkius pokalbius, prisilietimus ir atsisveikinimą, kuriam neįmanoma iki galo pasiruošti. Apie tai, kas svarbu žmogui pačią paskutinę gyvenimo atkarpą ir kaip išbūti šį nelengvą laiką – tiek išeinančiajam, tiek jį lydintiems artimiesiems.

Nėra vieno tinkamiausio būdo mirti, atsisveikinti ar gedėti. Kiekvienas žmogus šį kelią nueina savaip. Mirties negalime sustabdyti, bet galime pasirinkti, kaip būsime jos akivaizdoje. Kartais svarbiausia – ne rasti tinkamus žodžius, o tiesiog likti šalia išeinančiojo: klausytis, priimti jo tylą ar ašaras, palaikyti už rankos. Juk galiausiai lieka tik ši akimirka, o mūsų pasirinkimas išgyventi ją kartu gali tapti dovana žmogui jo gyvenimo pabaigoje.

„Ką man dabar daryti?“ Tai buvo vieninteliai žodžiai, kuriuos sugebėjau ištarti, kai iš ligoninės paskambino ir pasakė: „Mirė jūsų mama.“ Tą akimirką pasaulis sustojo. Nežinojau, ką daryti su skausmu, su atsiradusia tuštuma, su tyla, kuri staiga tapo tokia neaprėpiama. Nebuvo žmogaus, kuris paaiškintų, kas vyksta. Galbūt todėl šiandien esu ten, kur esu – labai arti žmonių, kurių gyvenimas artėja prie pabaigos. Būtent mirties artumas leido aiškiausiai pajusti, kad gyvenimas yra brangus iki pat paskutinės akimirkos.

ALMA BENIULĖ – trijų sūnų mama, žmona, lektorė, dvasinė asistentė ir mirties dula. Daugelį metų ji lydi mirštančiuosius ir jų artimuosius: ligoninių palatose, namuose, paskutinėmis gyvenimo dienomis ir jau po netekties. Gilinasi į mirties, išlydėjimo, gedėjimo ir netekties temas, skaito paskaitas ir veda mokymus medicinos bei kitų sričių specialistams apie bendravimą su mirštančiaisiais, buvimą šalia žmogaus jo gyvenimo saulėlydyje, mirties ir išlydėjimo procesus.