Pavėsinėje su Richardu Wagneriu(knyga su defektu)

  • Kraunamos nuotraukos
    300
    550 Sutaupykite 250
    Į krepšelį 

    pageltę knygos puslapiai

    Neišgalvotos muzikos istorijos
    Patraukliai papasakotos istorijos apie kompozitorius ir žinomų muzikos kūrinių atsiradimą

    Metai
    2011
    Įrišimas
    kietas
    Puslapių skaičius
    464
  • Pageltę knygos puslapiai

    Viktoras Gerulaitis – muzikologas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, populiarių Lietuvos radijo ir televizijos laidų „Tautos gaida“, „Likimai“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“ autorius ir vedėjas, Šiaurės Lietuvos muzikos festivalio Biržuose, Dainavos šalies muzikos festivalio Alytuje iniciatorius, knygų „Muzikos stilių raida“ (1994, Švietimo ministerijos premija), „Juozas Domarkas. Orkestro byla“ (2010) autorius.

    Knyga „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu. Neišgalvotos muzikos istorijos“ – intriguojanti kelionė po XVIII–XX a. muzikinę Europą. Pasakodamas apie iškilių kompozitorių kūrybą, autorius analizuoja giluminius to meto visuomenės gyvenimo procesus, pateikia platų istorinį ir kultūrinį kontekstą. Jo akiratyje – asmenybės, kurių muzikinis mąstymas peržengė jų epochos ribas: E. Griegas, J. Brahmsas, R. Straussas, R. Wagneris, B. Smetana, E. Enescu ir kiti.

    Kokie istoriniai ir asmeninio gyvenimo įvykiai labiausiai formavo jų pasaulėvoką? Koks atsitiktinumo vaidmuo? Kodėl genijaus gyvenimas dažnai kupinas paprastam žmogui sunkiai suvokiamų paradoksų ir būtent tie paradoksai kuria tikrovę? Ieškodamas atsakymo į šiuos ir daug kitų klausimų autorius remiasi muzikų biografijos faktais, nepatekusiais į vadovėlius ir enciklopedijas, bet palikusiais ryškų pėdsaką jų kūryboje. Tai pirmoji Lietuvoje tokio žanro knyga, vedžiojanti skaitytoją po neišgalvotą, bet netikėtą muzikos ir žymiausių muzikantų pasaulį. Savito, šmaikštaus stiliaus esė, neprognozuojamos, mąstyti skatinančios įžvalgos tarp eilučių atskleidžia ir paties muzikologo V. Gerulaičio gyvenimo filosofiją.

    ***

    Amžinai mirštanti gulbė, arba Linksma operos istorija (ištrauka iš knygos)

    ...Kai uždanga pakyla, scenoje prasideda meilės trikampio peripetijos, galinčios pasibaigti kokiu mirties keturkampiu. Operose meilė dažniausiai nelaiminga, o herojus ar herojė, pasmaugti, nunuodyti ar nušauti, žodžiu, numirę, dar mažiausiai šešias minutes dainuoja. Dažniausiai svyruodami, suklupę ar tiesiog gulėdami. Vieni ant nugaros, kiti ant pilvo, kai kurie – ant šono. Ypač dešiniojo. Galutinai numirštama tada, kai scenoje užgęsta šviesos ir šlamėdamos apsikabina didingos užuolaidos. Bet ir tada, publikai teberaudant, orkestras dar ilgai arba trumpai, vis tildamas arba garsėdamas palydi į grimo kambarį mirusio herojaus ar herojės sielą...
    (...) Būtent sopranai dažniausiai vos ne vos sulaukia paskutinio veiksmo. Susidorojama įvairiai: liesos ir įmitusios, aukštos ir žemos, jaunos ir padėvėtos, primadonos ir debiutantės, žiūrėk, anksčiau ar vėliau pasmaugiamos, nuduriamos, sudeginamos, užmūrijamos gyvos...
    Rečiausiai nudaigojami bosai. Tenorai – tradiciniai herojai, todėl jie neretai žūva herojiškai, pavyzdžiui, dvikovose. Baritonų lemtis būna įvairi, bet dažniausiai jie kaip nors išsisuka iš padėties. Nenuostabu – nei tenorai, nei bosai...
    Ir visgi galima rimtai pasikasyti pakaušį: ar tik opera nėra pats antifeministiškiausias meno žanras?