Kai augti sunku

  • Kraunamos nuotraukos
    1000
    Į krepšelį 

     Vaikų ir paauglių psichologinės problemos ir jų sprendimo būdai

    Metai
    2019
    Įrišimas
    minkštas
    Puslapių skaičius
    215
    ISBN
    9786094663932
  • Vilma Mažeikienė, psichologė-psichoterapeutė.
    1994 m. Klaipėdoa universtitete baigė pedagoginės psichologijos studijas ir įgijo psichologijos magistro laipsnį, o 2002 m., baigusi Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutą, įgijo psichoterapeuto kvalifikaciją. Jau 25 metus sėkmingai dirba psichologe-psichoterapeute, konsultuoja vaikus, paauglius bei jų tėvus įvairiais psichologiniais auklėjimo klausimais. Pastaruoju metu daugiau dirba su sunkiais paaugliais, turinčiais elgesio bei emocijų sutrikimų, ir moterimis, patyrusiomis smurtą.


    Vaikystėje ir paauglystėje norėjau vieno – būti tėvų mylima, pastebėta, pripažinta, gerbiama. Bet šeimoje, kurioje augau, negalėjau to gauti – tėtis nuolat girtavo, o mama daug dirbo. Ji visad būdavo pikta ir pavargusi nuo savo rūpesčių. Mums, vaikams, jai neužteko nei laiko, nei dvasinių, fizinių jėgų. Savo namuose jaučiausi niekam neįdomi ir nereikalinga ir nesupratau – kodėl? už ką?

    Taigi rašiau šią knygą žinodama iš asmeninės patirties, kaip jaučiasi vaikas ir paauglys, kurio nuomonės tėvai nepaiso ir negerbia, ant kurio nuolat šaukiama, kuris baudžiamas už menkiausią prasižengimą ir dėl visų šeimoje kylančių suaugusiųjų konfliktus bei nesėkmių kaltina save, jausdamasis nusivylęs, sutrikęs, bejėgis. Dėl to vaikui kyla įvairių psichologinių problemų. Tad šioje knygoje norėjau parodyti, kokia didelė šeimos įtaka vaiko asmenybės formavimuisi, kaip svarbu laiku išgirsti ir suprasti savo vaiko bėdas.

    Mylėkit. Mylėkit dabar, kol vaikas šalia, kol jis laukia.

    Autorė

     Tėvų atsiliepimai:

    Gitana, 8m. Tomo mama

    Su psichologe-psichoterapeute Vilma susipažinau po skyrybų, kai su vaiku išgyvenome šį sunkų laikotarpį. Vaikas viskam priešinosi, buvo irzlus, piktas, pats nesuvokė, kas su juo darosi. Vilma paaiškino, kad tokį vaiko elgesį lemia pyktis dėl to, kad tėvai nebegyvena kartu, ir pasiūlė būdų, kaip spręsti šią problemą. Labiausiai padėjo patarimas išpūsti pyktį į balioną ir plėšyti laikraščius pykčiui apėmus. Vilmos tekstas „Apie pasitikėjimo savimi svarbą“ padėjo suprasti problemą iš esmės. Jame kalbama apie vaiko savivertę ir duodama konkrečių ir aiškių patarimų, kaip ją sustiprinti. Svarbiausia, kad aš pradėjau labiau pasitikėti savo vaiku, palaikyti jį, skatinu būti savarankiškesnį, atsakingesnį už savo elgesį. Džiugu matyti, kad po truputį mano vaikas keičiasi ir jo pasitikėjimas savimi auga.

    Vaida, 4 m. Emilijaus mama

    Auginu keturmetį sūnelį. Man buvo svarbu sužinoti tokio amžiaus vaiko raidos ypatumus, kad šiam tarpsniui būdingas krizes įveiktume sėkmingai. Taip pat buvo iškilusi dilema – kaip laiku nustatyti ribas. Pasikonsultavus su psichologe-psichoterapeute Vilma Mažeikiene ir paskaičius jos straipsnių man pasidarė aišku, kur mano mažylis ribas peržengia, kur jų apskritai nėra, ir daug kas susidėliojo į savo vietas. Tada man tapo aiškiau, o mažajam – lengviau.
    Kitas mūsų priešas buvo pyktis, gana stiprus, kai mažajam kas nors nepavykdavo. Perskaičiusi tekstą apie pykčio valdymą, šiandien galiu su keturmečiu kalbėtis apie daugelį jausmų, tarp jų ir apie tokį stiprų jausmą kaip pyktis. Abu suprantame, kad pyktis yra natūralus jausmas, galime ir mokame pasakyti, kad pykstame, ant ko pykstame, ir tai yra labai daug augančiam žmogui.


    Natalija, 4m. Kotrynos mama

    Ypač domiuosi vaiko asmenybės ir auklėjimo klausimais, nes mano dukra dabar kaip tik tokio amžiaus, kai pradeda formuotis jos asmenybė. Iš Vilmos tekstų sužinojau, kaip tvarkytis su vaiko isterija, kaip laiku nubrėžti priimtino elgesio ribas. Tikras atradimas man buvo tai, kad su tokio amžiaus vaiku jau galima tartis. Ir tai sėkmingai pradėjau taikyti bendraudama su dukra. Patikėkite, išvengiu daugybės konfliktinių situacijų, kurios anksčiau kildavo kasdien.
    Taip pat labai naudinga informacija apie pykčio valdymą. Atradau sau tinkamą būdą nusiraminti, kai supykstu ant dukters. Jis padeda man atvėsti, be reikalo nekelti balso ant vaiko, nesivelti į nereikalingus ginčus.

    Vilma, 8m. Jokūbo ir 16m. Deimanto mama

    Man patiko Vilmos tekste perskaityta mintis, kad vaikas yra asmenybė, turinti įgimtų gebėjimų ir savo temperamentą, kad jį reikia priimti tokį, koks yra, ir mylėti besąlygiškai, nes lėtas netaps greitesnis, o greitas – lėtesnis... Mes labai dažnai tai užmirštame. Norime, kad vaikas pateisintų neišsipildžiusius mūsų lūkesčius, viltis. Vaikas nori sportuoti, o aš noriu, kad jis skambintų gitara, nes jaunystėje pati apie tai svajojau. Deja, patirtis parodė, kad mano projektuojamos viltys ir lūkesčiai daro mano vaiką nelaimingą. Patiko autorės mintis, kad reikia mokytis su vaiku tartis, ir kuo anksčiau tuo geriau, tuomet bus lengviau paauglystėje; gerbti paauglio nuomonę, kad ir menkus, bet jam svarbius pasirinkimus; išmokti jį išklausyti ir nuoširdžiai su juo bendrauti. Visa tai man buvo labai svarbu. Skaičiau su dideliu susidomėjimu.