Giedrius Kuprevičius „Koncertas“

2014-01-27

  

„Knygą pavadinau „Koncertu“, nes ji ir yra koncertas, mano gyvenimo koncertas, su mano muzika, jos atlikėjais, manimi besidominčia publika, kritika, aplinka, kurioje formavausi, klydau, švenčiau pergales ir galiausiai esu laimingas. Joje daug veikėjų, kurie kaip valse sukasi poromis, kai kada – gausiame ratelyje, o kitąkart, žiūrėk, tenka judėti ir vienam... „Koncerte“ lankosi ir mano šeima, protėviai, draugai ir dienos sapnų herojai. Čia patikrinti faktai susipina su kompozitoriui būdingomis fantazijomis ir regėjimais, kuriuose nemažai gal kiek kitokios tiesos arba užuominų, skirtų įžvalgesniems ir atidesniems, o ne vien pikanterijos ištroškusiems kultūros vartotojams.
Tad tiems, kurie skaitys knygą, palinkėčiau bent jau skaitymo valandomis pabūti koncerte, kuriame skamba vieno žmogaus išgirsta, pajausta ir pagarsinta muzika, sudėta iš įvairiagarsio gyvenimo sulipdytų dienų, įvykių ir jų interpretacijos.“  Giedrius Kuprevičius

 

Ištraukos iš knygos


Antrosios Nepriklausomybės suktinyje

   <...> Kitą kartą kažkas iš sąjūdiečių pasakė, o tuo metu Niujorke dirbęs „Tiesos“ ir „Moscow News“ korespondentas Jonas Lukoševičius laiške man patvirtino, kad yra toks prezidento Antano Smetonos vaikaitis Antanas Algirdas Smetona, pianistas: „Kodėl, viceministre, nepakvietus į Lietuvą? Ir pavardė gera, ir pianinu skambina. Dabar reikia akcentų.“ Pakvietėme. Skambutis iš CK. Žinau, kas skambina. Gerai. Atvažiuoju. Nedidelis instruktoriaus kabinetas. Paaiškinau. Tuomet jau lyg ir išeiti ruošiausi, atsisveikinau, o nuėjau koridoriumi prie kitų durų. Įleido. Palaukiau.
– O kas gi čia ministrą atginė?
– Gerbiamas pirmasis sekretoriau, norėjau pasitarti.
– Užeik.
Pas Algirdą Brazauską patekti buvo lengvai sunku. Buvome sutarę, kad jei yra skubių reikalų, skambinu vyriausybiniu telefonu ir važiuoju tiesiai, be palydos.
– Pakvietėm į Lietuvą Smetoną.
– ?!
– Antaną Smetoną.
– Betgi jis miręs!
– Pasirodo, gyvas. Ir dar skambina pianinu.
Tik po šių žodžių Pirmasis gardžiai nusijuokė ir tuoj pakvietė vieną įtakingą Ideologą. Tasai rimtu veidu išklausė žinią (tiesa, apie pianisto profesiją nutylėta) ir kankinamai galvojo, kas gi vyksta. Matyt, vargšo galvoje sukosi aibė nesuderinamų dalykų – kaip, kodėl, kas, kada?
– Taigi dar tasai Antanas Smetona ir pianinu skambina. Tai ministras jį ir pakvietė, – beveik dusdamas nuo juoko prašneko po dramatiškos pauzės Pirmasis. Atvyko. Susitikime Kauno istorinėje prezidentūroje emocijų nestigo. Dar kartą įsitikinau, kad sumaniai suartinus meną su politika pastaroji stipriai lošia. Žinoma, menui tokia jungtis ne į naudą, o mūsų atveju didelio meno ir nebūta. Tai buvo panašiau į patriotinę akciją nei į koncertą. <...>

„Spidola“

   <...> Studijų konservatorijoje metu buvau pašauktas tarnauti sovietų kariuomenėje. Tada, 1964-aisiais, labai stigo šauktinių ir aukštosiose mokyklose studijuojantys jaunuoliai privalėjo nutraukti mokslus dėl tėvynės gynimo. <...> Iki kariuomenės kas savaitę kabindavau konservatorijos koridoriuje autorinį sienlaikraštį „Muzikos savaitė“, jo leidyba nenutrūko ir mane izoliavus kazarmose – eilinį numerį parengdavau dalinyje, o išnešdavo ir pakabindavo mano bendrakursis, dabar žymus vargonų meistras ir tyrėjas Rimantas Gučas. Sienlaikraštis tapo dar drąsesnis, nes dabar mane gynė tarybinė armija, o ir savo šautuvą turėjau. Majoras netgi leido atsivežti iš namų pianiną ir pastatyti jo kabinete, o kai kurdavau muziką, prieš įeidamas pasibelsdavo. Tėvai nupirko man latvišką tranzistorinį nešiojamąjį radijo imtuvą „Spidola“, gerai gaudantį trumpąsias bangas. Tuoj prisistatė politrukas ir perspėjo – jokiu būdu neklausyti „Amerikos balso“ laidų. „Ką jūs, aš net nežinojau, kad tokia banga yra! – apsimečiau naivuoliu. – O iš kur jūs žinote?“ Po šio klausimo daugiau šia tema jis su manimi nešnekėjo. Abu ir toliau to priešų radijo klausėme. Žinoma, skyrium. Vartydamas senus tėvams iš dalinio rašytus laiškus, viename radau istorijos su „Spidola“ tęsinį. Jame pranešu, kad pardaviau imtuvą kažkokiam į atsargą išeinančiam kareiviui už 65 rublius (pirkta buvo už 60). Nurodau tokio biznio motyvus: brangiai kainuoja namų šildymas; reikia naujo drabužio Motinai, su kuriuo ji galėtų eiti į jubiliejinį Tėvo koncertą; papildyti santaupas naujam šaldytuvui įsigyti; arba tiesiog padėti tuos pinigus į taupomąją kasą... Penkis rublius pasilikau. Deja, ta pardavimo istorija buvo melaginga – prieš keletą mėnesių puikųjį tranzistorių kažkas iš majoro kabineto pavogė. Nesakysiu, kas tai galėjo padaryti. Žinojau, kad, jei pasakyčiau tiesą tėvams, jie vėl man radiją nupirktų. O finansinė padėtis tuo metu mūsų namuose buvo sudėtinga. Tad keletą mėnesių taupiau iš namų gautus pinigus, skiriamus papildomam maistui įsigyti, ir kai susirinko reikiama suma, atsirado šis melas.

   ...Praėjo daug metų. Kartą, sąžinės užkamuotas, tėvams papasakojau apie istoriją su parduota „Spidola“. Jie tik nusijuokė – majoras jau kitą dieną buvo pasakęs Tėvui, kad garnizone vagis įsimetė...<...>

Trys juokingos dramos


  <...> Dar vienas nuotykis nutiko Juozo Gruodžio aukštesniojoj muzikos mokykloje. Tuomet su šūkiu menas liaudžiai buvo sudaromos moksleivių koncertinės brigados. Važinėdavome po provincijos miestelius ir muzikuodavome. Dažnai vykdavome į tokius užkampius, kad net pianiną tekdavo vežtis. Vienos tokios smagios išvykos metu pianinas dėl krovėjų kaltės keliavo aukštielninkas. Vargais negalais nuvykome. Visas kaimas padėjo sunkenybę nutempti į sceną. Pianino garsais nutarėme apžavėti klausytojus koncertui įpusėjus. Tad pirmieji pasirodė akordeonininkai, birbynininkų trio ir labai gabus smuikininkas, galėjęs be palaikomojo ansamblio groti vienas. Atėjo ir mano eilė – turėjau akompanuoti savo dainas atliekančiai dainininkei, kuri vėliau, tokių koncertų užgrūdinta, tapo žymia vokalo pedagoge. Žaviai besišypsanti solistė man linktelėjo galva – ženklas pradėti. Aš drąsiai paliečiau klavišus, tačiau... nebuvo jokio garso, o klavišai liko bejėgiškai susmegę klaviatūroje. Pabandžiau nepastebimai juos kilstelėti. Deja. Puoliau spausti kitus – tas pats! Dainininkė, iš už pianino nematydama mano beviltiškų pastangų, vėl linkteli galva – pradėk gi! Aš jai tyliai: „Negaliu.“ „Kas atsitiko?“ – pabalusi sušnabždėjo ji, nesuvokdama, kas nutiko autoriui. „Ramiai eik iš scenos, kai susitvarkysiu, tave pakviesiu“, – ištariau, ir ji, padrikų plojimų lydima, paliko sceną. Puoliau ardyti pianiną. Salėje kilo pagyvėjimas: daugelis pamanė, kad tai kažkokia naujoviška jaunojo kūrėjo kompozicija. Visus mano judesius publika sekė tyloje ir laukė, kuo visa tai baigsis. Aš nuėmiau pianino priekinę lentą, dangtį ir pamatęs, kad visi klavišų plaktukėliai įstrigę, ėmiausi juos atstatyti į reikiamą padėtį. Retsykiais iš salės pasigirsdavo drąsinantys balsai ar nekantrūs plojimai. Kai darbas buvo padarytas ir pianino dalys vėl grįžo į savo vietas, o vargšas numirėlis išleido pirmuosius savo garsus, salė lūžo nuo audringų plojimų ir įvertinančių mano pastangas šūksmų. Grakščiu judesiu pakviečiau solistę į sceną ir koncertas tęsėsi. Gaila, bet mano dainų sėkmė neprilygo tai, kurios sulaukiau atlikdamas pianinų remontininko vaidmenį. Kai visa kaimo bendruomenė pianiną vėl tempė į sunkvežimį, man jau buvo visiškai tas pats, ant kokio šono jis bus paguldytas. Daugiau į koncertines brigadas manęs nebeįrašydavo: tuo metu buržuazinio meno etiketę turėjęs hepeningas tarybinėje Lietuvoje nebuvo geidžiamas. <...>