Eglė Digrytė „Laiškai iš Kabulo“

2014-01-30

   Eglė Digrytė (g. 1980 m.)žurnalistė, dirbusi įvairiuose nacionaliniuose dienraščiuose, naujienų portaluose. Afganistane pirmą kartą lankėsi 2009 m. aprašyti ten tarnavusių Lietuvos karių gyvenimo. 2010–2011 m. ėjo Europos Sąjungos atstovybės ir specialiojo pasiuntinio Afganistane Vygaudo Ušacko patarėjos komunikacijos klausimais pareigas.


   Afganistane nuolat turi suktis iš padėties, nes retai kas būna taip, kaip namie. Kaip gatvėje susikalbėti su policininku, kuris nemoka jokios kitos, tik gimtąją kalbą? Kaip nusiplauti muilą, kai besimaudant duše liaujasi bėgęs vanduo? Kaip pareiti sutemus, jei neturi žibintuvėlio, aplink – nė žiburio, o danguje – nei mėnulio, nei žvaigždžių? Ką daryti, jei namie aptinki ant kilimo įsitaisiusį skorpioną? Ką valgyti, kai šaldytuvas tuščias, nes vakar neturėjai laiko nuvažiuoti į parduotuvę, o šiandien jau nebegalima, nes miestą drebina sprogimai?


Ištrauka iš knygos


   „Žvaigdžių karų“ verta skalbyklė

   Po kelių dienų išsiruošiau ekspedicijon į Kabulą – pirkti skalbimo mašinos. Kolega prancūzas patarė važiuoti į vietą, vadinamą Puštūnistanu (Pashtunistan). Visai netoli nuo mūsų gatvės, tik pora posūkių. Maniau, kad tai kokia nors parduotuvė ar prekybos centras, o pasirodė, kad visas puštūnų kvartalas. Tarytum nesibaigiantis turgus. Abipus gatvės už kiekvienų durų, kurios dažniausia būna atvertos, – po didesnę ar mažesnę parduotuvėlę. Vienos per du aukštus, kitose vos įmanoma prasilenkti dviem žmonėms. Kuo mažesnė patalpa, tuo daugiau prekių. Vakarietiškais, bet daugiausia man nematytais prekių ženklais išmargintos dėžės sukrautos viena ant kitos: ant skalbyklės – kompiuteris, šį prislėgęs ventiliatorius, o viską vainikuoja kiniškų mobiliųjų telefonų kaugė. Nėra tik valgomų dalykų, bet maisto parduotuvėse vaizdelis panašus, tik ten pramaišiui su pomidorais, obuoliais ir mangais dar parduodami riešutai, šampūnai ir sodos vanduo. Ant siauro šaligatvio tarp parduotuvių virtinės ir važiuojamosios gatvės dalies prisėdę žmonių: klientų laukiančių pardavėjų ir juos aplankyti atėjusių bičiulių, elgetų, vaikų, o kur dar praeiviai, nors ir skubantys, bet nepraleidžiantys progos užmesti akį į vitrinas ar sustoti šnektelėti su pardavėjais. Šaligatviu tarp sėdėtojų, kėdžių, dėžių ir dviračių sruvena pėsčiųjų minia, o gatve nuolat stabčiodami rieda automobiliai – net nesupaisysi, keliomis eilėmis. Pardavėjų šūksniai, variklių burzgesys, nekantrių vairuotojų mygiami garso signalai ir iš mečečių aidintis muedzinų kvietimas maldai susilieja į sodrų gaudesį.

   Lyg tyčia ekspedicijos dieną ir visą naktį prieš tai lijo – pirmas mano lietus Kabule, – todėl Puštūnistanas priminė Bangladešą per potvynius. Gatvėmis, nors ir asfaltuotomis, plaukė šokolado spalvos srautai – purvu virtusios vandens ir dulkių upės. Praeiviai, nesisaugodami nei purvo, nei iš dangaus pliaupiančio vandens, laviravo tarp susigrūdusių mašinų nuo vienos parduotuvės prie kitos. Kiekvienoje solidesnėje Kabulo gatvėje tarp važiuojamosios dalies ir šaligatvio iškasti grioviai. Vienur tvarkingai išbetonuoti, kitur tik šiaip išrausti, todėl iš pradžių nesumojau, ar jie atsiranda dėl kelio remonto, ar dėl plečiamų šaligatvių, ar atlieka kanalizacijos vaidmenį, ar tiesiog skirti gyvenimui apsunkinti, nes norint nuo važiuojamosios dalies patogiai žengti ant šaligatvio dažnai tekdavo ieškoti įvažiavimo į kiemą ar per griovį permestos lentos. Tik vėliau supratau, kad griovių paskirtį lemia aplinkybės: sausuoju metu, taigi, beveik visada, jie tinkami dviračiams statyti ir šiukšlėms – popieriams, pakuotėms, aplūžusiems medgaliams, vaisių žievelėms – sumesti. Prapliupus lietui visas šis gėris pakyla ir leidžiasi ten, kur neša srovė. Jei vanduo išsilieja per griovių kraštus, šiukšlės neatsilieka ir keliauja po mašinų ratais bei praeivių kojomis.


   Kai su vairuotoju atvažiavau į Puštūnistaną, grioviais, šaligatviais ir važiuojamąja dalimi plaukė popieriai, plastikinės ir popierinės maisto pakuotės, maišeliai, bananų žievės, obuolių graužtukai, papuvę abrikosai, nedidelės dėžutės ir suplyšusios šlepetės. Iš mašinos atrodė pusėtinai (mat langai tamsinti, o stiklais dar sruveno lietaus lašeliai), bet atidariusi kairės pusės dureles po ratais pamačiau patį tikriausią paplavyną. Taip nieko nebus – iškart persiritau prie kitų durelių, optimistiškai vildamasi, kad už jų bus sausiau. Anaiptol – tas pats purvynas, tik šiukšlių ne tiek daug, nes šioje gatvėje nebuvo kanalizacijos griovio. Giliai įkvėpusi šokau žemyn, atsidūriau vandenyje tik iki kauliukų ir nušokavau šaligatvio link. Po šio pasivaikščiojimo ant batų parsivežiau tiek purvo, kad ryškiai raudona jų spalva pavirto sodriai kakavine. Nedideli vilnietiški potvyniai po vasaros liūčių tada atrodė vienas juokas – net po gilesnę balą pabraidęs gali eiti namo džiovinti apavo, o Kabulo purve gali įklimpti.


   Tikėdamasi prekybos centro, o ne pasivaikščiojimo gatvėmis su minia, skarą narsiai palikau namie ir tapau vaikštančia paroda. Laimė, pasitaikė rūpestingas vairuotojas – vos spėjęs užrakinti mašiną pakniopstomis puolė man iš paskos. Pabuvo ne tik apsaugininku, bet ir vertėju, nes anglų kalba pardavėjams šioje gatvėje tikrai neprivaloma. Pradėjome šukuoti visas iš eilės buitinės technikos parduotuves. Skalbyklių pilna – nuo kiniškų ir pakistanietiškų iki indiškų ir turkiškų. Įmantrūs pavadinimai išdulkėdavo iš galvos dar nepasiekus durų. Panašios į vakarietiškas, bet pasitikėjimo nekėlė nė viena. Be to, visos buvo per didelės laisvam kampeliui mano vonioje. Vairuotojas nustebo, kai pasakiau, kad Europoje prekiaujama ne tik kvadratinėmis, bet ir siauresnėmis skalbyklėmis. Kažkur šmėstelėjo užrašas „Samsung“, bet visos skalbimo mašinos buvo milžiniškos. Pusė gatvės subėgo pamąstyti, kur dar galėčiau nueiti. Galiausiai vienoje parduotuvėje užsirioglinome į antrą aukštą ir aptikome pardavėją, kuris suprato, kad man tikrai reikia mažesnės skalbyklės. Kiti neabejotinai galvojo, kad didesnei tiesiog gailiu pinigų. Pardavėjas nušvitusiu veidu ištraukė iš dėžės daiktą, panašų į „Žvaigdžių karų“ personažą R2-D2 (arba siurblį Nunu iš „Teletabių“). Dydis – kaip gero kibiro. Susimoki 4 000 afganių (kokius 90 dolerių) ir nešiesi po pažastimi.


   Net ir nuodugniai apžiūrėtas tas daiktas vis tiek priminė R2-D2, todėl nusprendžiau ekspediciją tęsti. Vairuotojas tryško entuziazmu ir pasišovė per visas grūstis nuvežti į didesnį prekybos centrą, pavadintą „Safi Landmark“. Jame įsikūrusios ne tik parduotuvės, bet ir viešbutis bei restoranas. Pats prekybos centras atrodė neblogai, tik automatinės durys neveikė, o greta jų iš didžiulio lango buvo išimtas stiklas, taigi į vidų vis dėlto patekome be kliūčių. Nosimi iškart atsirėmiau į metalo detektorių. Prie jo – keli apsaugininkai vyrai ir kruopščiai skara apsivyniojusi galvą nedidelio ūgio moterėlė. Ši sukišo pirštus į mano piniginės dydžio rankinę – ar tik nebūsiu ten sugrūdusi kalašnikovo. Laimė, bent manęs neapčiupinėjo. Buitinės technikos parduotuvė nesužavėjo – vėl milžiniškos skalbyklės (nieko keisto, nes afganistaniečių šeimos didelės) ir pardavėjas, kažkodėl nusprendęs, kad aš puikiai kalbu dari ir tikrai suprantu, ką jis, vedžiodamas nuo vieno apdulkėjusio prietaiso prie kito, murma apie technikos pranašumus.

   Pro tą patį bestiklį langą ištrūkusi į lauką pasukau kairėn į LG parduotuvę. „Life is good“, – skelbė ant lango išriestas užrašas. Mano gyvenimas bus tikrai geras, kai pagaliau nusipirksiu tą įrenginį ir nebereikės drabužių mirkyti gero sriubos puodo dydžio vonelėje bei taškytis po namus, dedantis centrifuga. Pagaliau aptikau tai, ko ieškojau, – mažesnę nei standartinę skalbyklę, kaip tik tokio dydžio, kad tilptų mano vonios kambarėlyje tarp sienos ir kriauklės. Kaina – 350 dolerių. Gerokai daugiau nei už R2-D2, bet ir atrodė padoriau už tolimų galaktikų herojų. Susitariau, kad namuose pamatuosiu, ar tikrai tilps, ir kitą dieną grįšiu nusipirkti. Nieko užsakyti iš anksto nereikėjo. Afganistane viskas paprasta: pinigai – dabar, kėdės – irgi dabar.
Išėjusi iš parduotuvės turėjau pereiti gatvę, nes vairuotojas sustojo kitoje pusėje. Gatvė – beveik kaip Puštūnistano, tik mažiau priminė Bangladešą, nes be griovių. Ir žmonių mažiau, ir parduotuvės prabangesnės – prekiaujama ne Kinijoje pagaminta plastmase, o kompiuteriais, vakarietiška buitine technika ir šviežia duona. Tik grūstis buvo tokia pat begalinė ir judėjo ne ką greičiau. O tada įvyko kone biblinė scena – mikliai prisistatęs policininkas rankas išskėtė į šonus, nenutrūkstantis mašinų srautas sustojo, truputį prasiskyrė, ir aš per dumblą nuklampojau iki automobilio.


   Grįžusi į biurą su kolega afganistaniečiu leidausi į diskusiją apie skalbykles. Ahmetas net pasisiūlė palydėti mane į Puštūnistaną ir paieškoti pigios, bet geros technikos.
– Žinai, skalbimo mašinos būna dviejų tipų. Vienos – automatinės, kurios atlieka viską, ko reikia, kitos – nelabai, – paslaugiai paaiškino jis, išklausęs visą istoriją apie ekspediciją į parduotuves.
– Oho… – mąsliai nutilau. – Pas mus tos, kurios „nelabai“, išnyko kartu su sovietų kariuomene, – nebeaiškinau, kad Eiropoje pardavinėja įvairias skalbykles, tik jos truputį modernesnės.
Kolegai ši smulkmena padarė įspūdį. O gero gyvenimo garantija jau kitą dieną parkeliavo į mano namus ir įsitaisė vonioje. Po vienos brangios klaidos. Dar prieš man sumokant du pardavėjai ilgai dėl kažko tarėsi, o tuomet vienas susirūpinęs pasakė:
– Labai atsiprašau, bet instrukcija surašyta rusiškai…
Kas mane tempė už liežuvio jį nuraminti, kad nieko tokio?..
– Oi, čia mažiausia problema! Jei reikia, tuoj pat galiu jums viską išversti, – dar nebaigusi sakinio supratau, kad už tokį nepatogumą, kaip rusų kalba, galėjau pareikalauti geros nuolaidos.