Valiuta:
 

Vienintelė

  • 2 
    Sutaupykite
    Į krepšelį 

    Eugenijos Pleškytės laikas

    Autorius
    Birutė Vyšniauskaitė
    Metai
    2013
    Įrišimas
    kietas
    Puslapių skaičius
    216
    ISBN
    9789986169383
    Iliustracijos
    nuotraukos

    „Už jos lieka didžiulė paslaptis“, - šiais teatro korifėjaus Eimunto Nekrošiaus žodžiais baigiasi žurnalistės Birutės Vyšniauskaitės ir televizijos režisieriaus Valdo Babaliausko sukurtas dokumentinis filmas „Savi keliai“ apie iškilią teatro ir kino aktorę Eugeniją Pleškytę. Kartu su pačiais žinomiausiais buvusios sovietinės erdvės ir mūsų šalies aktoriais ji filmavosi tokiose juostose kaip S. Samsonovo „Grynai angliška žmogžudystė“, V. Derbeniovo „Moteris baltais drabužiais“, M. Giedrio „Herkus Mantas“, A. Puipos „Velnio sėkla“ ir kt. Lietuvos teatro ir kino meistrai J. Budraitis, R. Adomaitis, D. Banionis, A. Šurna K. Smoriginas laikė didžiuliu įvertinimu, jei jiems būdavo pasiūloma dirbti su E. Pleškyte.

    Teatro aktorės kelią E. Pleškytė pradėjo 1961-aisiais Kauno dramos teatre, vėliau kelerius metus vaidino Akademiniame dramos teatre Vilniuje. O nuo 1967-ųjų dvidešimt šešerius metus jos talentas žavėjo Jaunimo teatro žiūrovus. Klasika tapo E. Pleškytės vaidmenys spektakliuose „Atsigręžk rūstybėje“, „Trešnių skonis“, „Trys seserys“, „Žuvėdra“, „Čia gyvena žmonės“ ir daugelyje kitų.

    Mintis įamžinti sudėtingo likimo ir išskirtinio talento aktorės kelią B. Vyšniauskaitei kilo 2009 m. imant interviu apie Joną Pleškį, E. Pleškytės brolį, 1961 m. pasitraukusį į Vakarus. Taip buvo sukurtas filmas, o vėliau atsirado idėja rašyti knygą, nes, anot autorės, „dar daug paslapčių liko už kadro“. Į knygą sudėti pačios E. Pleškytės prisiminimai, dienoraščio fragmentai, jos šeimos narių, kartu su ja dirbusių aktorių A. Šurnos, K. Smorigino, V. Petkevičiaus, R. Adomaičio, J. Budraičio, režisierių A. Puipos, G. Lukšo, R. Tumino, E. Nekrošiaus, teatrologės I. Aleksaitės, kino kritikių G. Arlickaitės ir I. Keidošiūtės, kitų E. Pleškytės bičiulių ir amžininkų liudijimai. Knyga gausiai iliustruota E. Pleškytės asmeninio archyvo bei Teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų nuotraukomis.

         Niekada nesitikėjau, kad man teks rašyti apie tokią nepaprastą, tokią paslaptingą ir sykiu tokią žemišką asmenybę kaip Eugenija Pleškytė, nes nemaniau, kad žurnalistės darbas suteiks progą su ja bendrauti kelerius paskutinius jos gyvenimo metus. Ir pamilti, kaip plačios širdies ir išmintingą žmogų. Tai – ir išbandymas, ir vienas didžiausių mano gyvenimo netikėtumų.

                                                                                                                                                                                           Birutė Vyšniauskaitė


          Nors Genė man buvo brangi kaip partnerė ir kažin ar be jos būčiau sukūręs daugelį savo vaidmenų, žiežirbos tarp mūsų dažnai lakstydavo. Ne kartą ir aš, ir ji per repeticijas esame trenkę durimis. Bet kitą dieną pasibučiuodavome ir dirbdavome toliau.
    Taip ir turi būti. Jeigu menininkas visiškai nekonfliktuoja, tai jis – ne menininkas. Jis turi būti opozicija bet kokiai valdžiai, turi matyti tai, ko kiti nemato. Jei net viskas labai gerai, menininkas vis tiek privalo įžvelgti, kas galėtų būti dar geriau.
    Taigi, ir tarp mūsų su Gene žaižaruodavo ne asmeniniai, ne gyvenimiški, o kūrybiniai konfliktai. Žvaigždės, nors neabejotinai tokia buvo, ji niekada nevaidindavo ir nesirgo žvaigždžių liga, tačiau aš žinodavau, jausdavau, kad konkfliktai scenoje kartais įsiplieksdavo dėl jos moteriškų išgyvenimų ar dėl tam tikrų gyvenimo problemų. Bet tegul tai lieka paslaptis
    .

                                                                                                                                                                                                    Antanas Šurna
     

    Parašykite komentarą: