Valiuta:
 

MO

  • 250
    550 Sutaupykite
    Į krepšelį 

    Antroji Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga

    Autorius
    Mindaugas Nastaravičius
    Metai
    2014
    Įrišimas
    minkštas
    Puslapių skaičius
    64
    ISBN
    9786094660047
    Iliustracijos
    Ričardo Šileikos nuotraukų ciklas "Nužaistų vietų perdėlionės"

    Mindaugas Nastaravičius (g. 1984) – poetas, dramaturgas, žurnalistas. 2010 metais, laimėjęs Rašytojų sąjungos organizuotą „Pirmosios knygos“ konkursą, išleido eilėraščių rinkinį „Dėmėtų akių“, buvo apdovanotas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų debiutą. Kūryba versta į anglų, prancūzų ir rusų kalbas.


    *
    tada nebuvo jokio gyvenimo,
    tada gyvenau su karve: pririšu,
    ji nuėda, kiek pasiekia, skylė
    žemėje, kai ištraukiu kuolą,
    kai perkeliu į kitą
    vietą – dar viena
    skylė žemėje

    *
    dabar aš noriu kurti: karvė neateina
    manęs perkelti, skauda šita
    grandinė, viską seniai
    esu nuėdęs, iš žemės
    išdygsta tėvas,
    aš graužiu
    tą žemę

    *
    tada aš gyvenau su karve, bet draugas
    nuolat kartojo, kad geriausi
    poetai yra miesto poetai,
    todėl užtaisiau visas
    skyles ir mudu
    išėjome

    (Iš ciklo „istorija apie praeitį, dabartį ir visa kita, ko nebus“)


    Mo, mielas skaitytojau, mo!
    Poeziją įmanu rasti ir šiuolaikinės poezijos knygose. Poezija, kūryba (poiēsis graikiškai ir reiškia kūrybą) labiausiai galima ten, kur alsuoja ir įnoringųjų sesučių mūzų motina Mnemosinė, kitaip – Atmintis.
    Atmintis poeziją kuria ir poezijoje įsikuria tik gyvais poetiniais tekstais, tai ji suteikia eilėraščiui tūrį, gyvybę, ilgesio aidą, nebeįmanomo sugrįžimo galimybę. Ir – kad ir kaip banaliai skambėtų – gelmę.
    Tai ji, Atmintis, nepakartojamai asmeniška ir nesumeluotu asmeniškumu universali, yra centrinė antrosios Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knygos veikėja – įgalinanti (netgi įpareigojanti) poetą į pasaulius žvelgti giliai, atvirai, saviironiškai. Atminties nutvieksta poezija netgi liūdniausiomis akimirkomis išmoksta, o išmokusi ir mus išmokina šypsotis.
    Manau, kad nešinam unikalia lietuvių poezijoje patirtimi aštuoniolika kilometrų nuo vaikystės ir paauglystės Marijampolio Vilniaus rajone ligi „Mo“ Mindaugui Nastaravičiui įveikti buvo ne arčiau, nei Sigitui Parulskiui tuos veik porą šimtų kilometrų, kuriuos paskutinis lietuvių agrarinis poetas keliavo nuo Obelių ligi „Mirusiųjų“.
    O ir skerdžia (aukoja) Mindaugas Nastaravičius ne Sigito Parulskio (kaip dauguma postparulskinių poetų miesčionių), bet savo kiaulę. Gyvą gyvos poezijos kiaulę!
    Om, skaitytojau mielas, om...

    Aidas Marčėnas 

    Parašykite komentarą: