Kelionių aistra sunkiai suprantama namisėdoms. Kas verčia iškeisti patogų fotelį į musių zvimbimą ant padvėsusios karvės šonų, bėgimą nuo juodaodžių vaikų, kurie į tave svaido akmenis, ar nepaliaujamai kankinantį troškulį, kai kelio galas – dar toli, o vandens šįvakar nėra ir tikrai nebus? Dainiaus Kinderio, keliautojo iš pašaukimo, pasakojimas ir nuotraukos tvirtina: kelionės tikslas ir prasmė – pati kelionė. Kelias neskirtas nei pinigams uždirbti, nei prestižui. Kelias Dainiui – vertybė. Todėl užteko menkučio preteksto – lažybų iš šimto dolerių, ir stulbinamas kelias per Afriką autostopu tapo realybe. Realybė ir šimtai įdomiausių nuotraukų, kurių dalis – šioje knygoje.

Vakarine Afrikos pakrante iš šiaurės į pietus – per Maroką, Mauritaniją, Nigeriją, Kamerūną, Kongą... iki Pietų Afrikos Respublikos. Penkiolika šalių autostopu įveikęs autorius parodo nefasadinę Afriką. Ne tą, kurią mato patogiai važiuojantis verslininkas ar diplomatas, o tą, kuri atsiskleidžia, nakvojant skurdžiuose nakvynės namuose ar riedant dulkėtu sunkvežimiu.

Dainiaus Kinderio Afrika – skurdi, nusilpusi, kartais agresyvi. Įspūdinga ir dramatiška, traukianti ir prikaustanti žvilgsnį ir vaizduotę. Kviečianti atgal – į paslaptingojo žemyno gelmes.

– Tave apvogs jau Vakarų Afrikoje, o Centrinėje Afrikoje nebeturėsi pinigų, – buvo įsitikinęs Bendžaminas. – Bet jeigu pervažiuosi Afriką autostopu nesumokėjęs už kelionę nė cento ir pasibelsi į mano namų duris Johanesburge, gausi šimtą dolerių, – pažadėjo jis. 

Prieš pat Ganos pasienį su Togu žavingas vairuotojas pasveikino su Naujaisiais metais ir paprašė, kad priimčiau jo auką – šiek tiek pinigų.
– Metas dalytis, – pasakė jis.

Užeigos šeimininkė irgi buvo alaus mėgėja. Ji vaikščiojo tarp staliukų, atkimšinėjo butelius ir iš kiekvieno po gurkšnelį nusiurbdavo. 

Vandens atnešusi senolė niekaip nesuprato, ką aš tokiame žemės kampelyje kaip Kamerūnas veikiu. Jai vyras išmintingai paaiškino:
– Jis pasaulio keliautojas, kelionės po pasaulį yra jo darbas.