Išleistas 1949-aisiais, šis romanas nuo to laiko nedingsta iš skaitytojų atminties. Vis naujos kartos atranda senovės Egiptą, apie kurio nepakartojamus papročius, spalvas, kvapus, tradicijas, prabangą ir skurdą Mika Waltari pasakoja Sinuhės egiptiečio lūpomis taip įtaigiai, kad Egipto praeitis iškyla prieš akis gyvesnė nei mūsų dabartis. Jau legenda tapo istorija, kai prancūzų egiptologams papriekaištavus rašytojui, kad jis parašė „Sinuhę egiptietį“ nė karto nebuvęs Egipte, M. Waltari išdidžiai atsakė: „Man nereikėjo vykti į Egiptą, nes aš ir taip visuomet jame gyvenau“.

Faraono Echnatono valdymo laikotarpis, valdovo viltys reformuoti šalį, jo didingi užmojai, egiptiečių nusivylimas ir Egipto žlugimas praplaukia pro mūsų akis tarsi nepaprastai ryškus filmas, pasakojantis tiek apie didingą kraštą, tiek apie vieną žmogų įvykių verpete – karališkąjį faraono rūmų gydytoją Sinuhę. Paprasta, tačiau vaizdinga ir šiek tiek senoviška kalba Sinuhė, likimo valia nugyvenęs gyvenimą, kupiną nuotykių, meilės, intrigų ir neapykantos, atskleidžia, ką jis galvojo, jautė ir ko siekė. Sinuhės akimis regime apeigas, uodžiame tolimos šalies kvapus, gėrimės spalvomis ir vaizdais, pažįstame papročius – ne veltui „Sinuhė egiptietis“ dėl istorinių žinių gausybės, įtaigumo ir spalvingumo palieka neišdildomą įspūdį vis naujoms Lietuvos ir viso pasaulio skaitytojų kartoms.