Šie kūrybos bruožai – savimaršiškas atsidavimas objektui, ar tai būtų knyga, ar plakatas, ar savarankiškas piešinys, noras išbaigti kūrinį iki smulkiausių detalių, nepaliekant vietos griaunančiam atsitiktinumui (o šit kuriančiam atsitiktinumui vietos visada atsiranda), meilė piešiniui, perauganti į aistrą, ir techninis mokėjimas “išguldyti” tą aistrą ant popieriaus lapo išskiria Šarūną Leonavičių iš gausios lietuvių grafikų plejados.

Objektas, kurį šįkart teko “įvaizdinti” Šarūnui – Gintaro Beresnevičiaus “Lietuvių religija ir mitologija” – vertas dėmesio visais atžvilgiais: religijotyriniu, istoriniu, memorialiniu. Gyvas, išmintimi ir mokslinėmis įžvalgomis žaižaruojantis tekstas, tarsi pleištu įsirėžęs į kolektyvinę lietuvių tautos atmintį ir į paviršių ištraukęs joje glūdėjusius dievus bei dvasias, kupinas prasminių klodų, kuriuose, tarsi pirmykštėse giriose, tyko visokie pavojai. Kas gali žinoti, kokiais pavidalais būdavo garbinamos senosios lietuvių dievybės, apie kurias žinių tiek nedaug? Kaip paleisti darban vaizduotę, kartu laikantis teksto siūlomų gairių, kurios kartais tokios efemeriškos ir daugiaprasmės, tarsi žaltvykslės baloje? Šarūnas Leonavičius apgyvendina piešinius dangaus kūnais ir sparnuotais žmonėmis – didžiuliais ir nykštukiniais, medžiais, kuriuose lizdus susisukę žmonės, visokiomis mitinėmis esybėmis, įgavusiomis gyvybę. Iš piešinių ir ofortų pulsuoja pirmykštė galia, dangaus ir žemės jėga, suteikusi mitologinės sąmonės pojūtį abiems autoriams. Tekstas ir vaizdas suteikia progą prisiliesti prie mūsų praeities – tokios, kokia ji galėjo būti, ir pratęsti dievų bei deivių gyvenimą XXI a. Lietuvoje.

Žymus lietuvių religijotyrininkas ir žymus dailininkas susitiko knygoje, kuri tikrai verta tapti lietuvių knygos meno paminklu.