Valiuta:
 

Gunda

  • 4 
    Sutaupykite
    Į krepšelį 

    Savos ir svetimos jaunos vertėjos istorijos Norvegijoje

    Autorius
    Rūta Mataitytė
    Metai
    2015
    Įrišimas
    kietas
    Puslapių skaičius
    342
    ISBN
    9786094660764

    Rūta Mataitytė (g. 1972 m.) – architektė, vertėja, poetė ir rašytoja.
    Vilniaus universitete 1994–1996 m. studijavo lietuvių filologiją ir norvegų kalbą. Nuo 1996 m. gyvena Norvegijoje. Oslo universitete studijavo norvegų filologiją, o 2009 m. baigė Oslo aukštąją architektūros bei dizaino mokyklą. 2010 m. Oslo aukštojoje mokykloje įgijo vertėjos specialybę ir nuo tada dirba norvegų–lietuvių kalbų vertėja.
    Iš norvegų į lietuvių kalbą verčia grožinę ir dalykinę literatūrą, publicistiką, taip pat rašė ir vertė straipsnius įvairiems leidiniams.

    „Gunda“ – trečiasis Rūtos Mataitytės romanas (pirmieji – „Svajonė apie sniegą“, 2013; „Laiškai“, 2013).
    Romano pagrindinė veikėja Gunda trumpam išvyksta į Oslą vieną semestrą studijuoti norvegų kalbos, tačiau viskas susiklosto taip, kad lieka svetur kur kas ilgiau. Keleri knygoje pasakojami metai atskleidžia didžiules permainas merginos gyvenime – per neilgą laiko tarpą visiškai pasikeičia jos gyvenimo aplinkybės, supantys žmonės, dėl to keičiasi ir bręsta ji pati. Tai istorija apie klaidžiojimus, nerimą, namų ilgesį, pažinimą, tikėjimą ir meilę, apie bandymą įsikibti į naujas galimybes, pritapti svetimame krašte. Tačiau Gundos istorija baigiasi laimingai.
    Romanas pateikia ir daugybę kitų istorijų, kurias Gunda, kaip vertėja, patiria studijuodama ir dirbdama, – tai susitikimai su kaltinamaisiais teisme, su įkalintaisiais, su vaikus praradusiais tėvais, su žuvusiųjų artimaisiais, jų advokatais, policija. Šios svetimos istorijos, regis, užpildo Gundos kasdienybę nepalikdamos erdvės asmeniniam gyvenimui. Ji kenčia, abejoja, blaškosi. Kyla klausimas, kiek gali atlaikyti žmogus, kiek sutalpins merginos širdis? Ir kuri istorija vis dėlto svarbesnė – sava ar svetima?

    Čia, stotyje, kaskart pajuntu nenusakomą pilnatvę – kelionės pilnatvę, kurią su pasimėgavimu geriu judėdama iš dienos į dieną. Visos istorijos svetimos, bet kelionės juk mano.

    Vertėjas yra vamzdis, kuriuo teka žodžiai: įteka viena kalba, o išteka kita... Turime būti nepastebimi. Kuo mažiau vertėjas matomas, tuo jis geresnis. Vertėjas neturi savo nuomonės, neturi ilgalaikės atminties, neturi savo balso, savo jausmų, savo minčių. Mes – nulis, niekas, mūsų nėra. Kalba, kalba, kalba – vienintelis vertėjo turtas... Tesame mažytė jungtis, padedanti dviem kalboms rasti vienai kitą.

    Parašykite komentarą:
    1
    2015-02-08 16:37:08
    IDOMI KNYGA-GERAI IR GREITAI PERSKAICIAU,SEKMES AUTOREI